Gimnazijos istorija

Tikslių žinių apie mokyklos įkūrimą nėra, spėjama, kad ji įkurta 1865 metais. Kokia ji buvo, kas joje mokėsi, neaišku. Tik praslinkus dvidešimtmečiui, labiau išryškėja mokyklos veikla, jos veidas.

Židikų vidurinės mokyklos mokytojas Steponas Užkuras prisimena, kad mokykla 1904 metais veikė dabartinės medinės mokyklos patalpose. Buvo keturios klasės, kurias mokė vienas mokytojas — rusas, nesupratęs nė žodžio lietuviškai.Visos minėtos klasės tilpo minėto namo vakariniame gale, o rytinėje pusėje buvo mokytojo butas. Kadangi mokinių buvo maža, tai, mokslo metams prasidėjus, mokytojas mokiniams išdalindavo vadovėlius nemokamai, o mokslo metų gale juos vėl surinkdavo. Mokiniams tik tekdavo pirktis rašymo priemones.

1904 — 1905 mokslo metais Židikuose buvo įkurtas lietuvių revoliucinis komitetas, kuriam vadovavo židikiškis Čiaupa. Jo iniciatyva buvo pašalintas mokytojas rusas ir jo vieton pakviestas mokytojauti Vasiliauskas Kostas, kilęs iš Račalių. Jis dirbo tik dvi savaites.Caro kazokams išvaikius revoliucinį komitetą, čia mokytojavo Nikolaj Milonovas, o po jo — Olga Jakov. 1911m. atsikėlęs senas mokytojas Ivan Ivanovič, kuris dirbo iki pat 1914 metų pabaigos. Kartu su juo vaikus mokė ir jaunas mokytojas Čerapovič. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, jis buvo pašauktas į caro armiją. Tuo metu mokėsi Gabalis, Šeputa, Skutulas, Ragmanius ir kiti, vėliau tapę kovotojais — revoliucionieriais.

Carinė Rusija vedė rusinimo politiką — viskas buvo dėstoma rusų kalba. 1912 — 1913 metais per savaitę du kartus į mokyklą ateidavo kunigas ir aiškino tikybą lietuviškai. Bažnyčia ėjo išvien su caro valdžia ir mokė valstiečių vaikus būti paklusniais ponui ir carui.Ryškiausiai apie tų laikų mokyklą pasakoja buvęs mokinys, dabar pensininkas Vladas Arlauskas:

„Mokiausi mokykloje nuo 1905 iki 1908 metų. Kaip jums žinoma, tais laikais lietuvių liaudis neturėjo savo valstybinio savarankiškumo. Lietuva buvo pavergta buvusios carinės Rusijos. Nebuvo net lietuviškų mokyklų. Visi užsiėmimai vykdavo rusų kalba, nesuprantama mokiniams. Sunku buvo mokytojui, o dar sunkiau mokiniams, ypatingai patiems mažiesiems.

Būdavo, klausausi, bet nieko nesuprantu, ką man sako mokytojas, jis pyksta, barasi, o aš stoviu ir verkiu. Mokykla buvo mediniame namelyje, viename dideliame kambaryje, kuriame mokydavosi visos keturios klasės. Visas grupes mokė vienas mokytojas. Mes, mokiniai, trukdėme mokytojui, o jis mums. Mūriniame pastate buvo valsčiaus sodyba. Priešakiniame klasės kampe kabojo ikona ir ten pat, netoliese, prie sienos, buvo caro Nikolajaus اا portretas. Prieš prasidedant užsiėmimams, pagal mokytojo komandą giedodavome: „Dieve, saugok carą“.

Vieną kartą savaitėje apsilankydavo šventikas. Jis atkakliai reikalavo tikėti į Dievą ir gąsdindavo mus pragaru bei kitomis baisybėmis, tačiau jokio auklėjamo darbo nepravesdavo.

1905 – 1906 metai buvo revoliuciniai. Pabaltijys kovojo prieš dvarininkus ir išnaudotojus, už savo nacionalines teises. Mes jautėme revoliucinę kovą, bet nesupratome, kas ir kodėl vyksta. Bet kokie pokalbiai šia tema buvo draudžiami. Atsimenu, kaip žiauriai susidorojo su revoliuciniu jaunimu: caro vyriausybės atsiųsti kazokai — baudėjai mušė rimbais, šaudė be teismo. Pakakdavo vieno skundo. Taip buvo nuslopinta revoliucija.

Pirmuosius dvejus metus mokytojavo pagyvenęs vyriškis, labai griežtas, piktas, kiekvienu atveju, o kartais ir visai be reikalo klupdydavo mus į kampą, mušdavo liniuote per galvą ir rankas. Skųstis niekas nedrįso, bet ir nebuvo kur skųstis. Kur jis dingo, nepamenu, bet į jo vietą buvo atsiųsta mokytoja. Mes labai apsidžiaugėme. Ji mums, mokiniams, buvo atidesnė, truputį mokėjo lietuviškai ir išversdavo iš rusų kalbos į lietuvių nesuprantamus žodžius. Mokytojų pavardžių neprisimenu, tikriausiai ir nežinojau. Kreipdavomės į juos: „ ponas mokytojau“. Iš mokinių atsimenu vieną berniuką Albertą — mes su juo draugavome. Jis gyveno Lūšės stotyje, nes tėvas dirbo prie geležinkelio.

Štai tokios buvo tais laikais mokyklos, toksai mokymas. Dabar visiškai kas kita, mokyklose ne tik mokoma, bet ir auklėjama. Jūs laimingi vaikai, ir aš džiaugiuosi, kad kovoje už jūsų laimę aš aktyviai dalyvavau. Branginkite savo laimę — ji iškovota sunkiose kovose.

Kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu mokykla buvo uždaryta. Ji buvo atkurta tik 1918 metais.Kadangi valstiečiai norėjo savo vaikus pramokyti skaityti ir rašyti, tai keli kaimynai susitarę, kviesdavosi raštingą žmogų. Taip kaime atsirado „daraktoriai“. Jie mokė vaikus skaičiuoti, rašyti, skaityti knygeles ir katekizmą. Steponui Užkurui teko būti tris žiemas daraktoriumi (1917 — 1920m.). Pirmuosius metus vaikai rinkdavosi jo tėvų namuose, antruosius — pas Kazimierą Rapalą senmiesčio kaime, trečiuosius — Naudvario dvaro kumetyne. Susidarydavo 10 — 15 mokinių grupelė. Kartu su Steponu Užkuru daraktoriavo ir jo brolis Kleopas Užkuras. Jis mokė Šeirių kaimo vaikus.

Tai buvo menkučiai žibintai, skleidę šviesą gūdžią vokiškos okupacijos naktį, mokę varganos liaudies vaikus, prakirtę jiems langą į šviesesnį pasaulį. Tuo pat metu Židikuose atsiranda ir kita nedidelė šviesos salelė — Šatrijos Raganos įkurta lietuviška mokykla.

Comments are closed.