Samantos kalba Seime

Gimnazijos  abiturientė Samanta Uikytė birželio 14 d. Lietuvos Respublikos   Seime vykusiame minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti  dalijosi ekspedicijos  įspūdžiais, patirtais tvarkant tremtinių ir politinių kalnių kapavietes  Krasnojarsko krašte.

SAMANTOS KALBOS TEKSTAS

Gerbiami šalies vadovai, buvę tremtiniai, politiniai kaliniai, visi šio iškilmingo minėjimo  dalyviai ir svečiai, man, Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos abiturientei, šiandien tenka ypatinga garbė kalbėti šioje tribūnoje  bei atstovauti savo mokyklai, rajonui, netgi daliai jaunimo. Esu iš nedidelio miestelio, kuriame gyva dvidešimtojo amžiaus pradžioje gyvenusios rašytojos, altruistės, raginusios dirbti Tėvynei, Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos dvasia, kur saugomas ir branginamas jos atminimas.

Juk kurdami savo šalies ateitį, turime žinoti jos kultūrą ir jos istoriją. Dar Antikos išmintis byloja: „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada lieka vaikai“. Šiandien, minėdami Gedulo ir vilties dieną, prisimename vieną skaudžiausių Lietuvos puslapių – tremtį, kurią patyrė ne vieno mūsų seneliai ir proseneliai. Kokia laisvės kaina mokėta už savo krašto nepriklausomybę ir laisvę. Kiek prievarta išvežtų nekaltų žmonių taip ir nesugrįžo atgal į Lietuvą, mirė atšiauriuose Sibiro kampeliuose, su ilgesiu galvodami apie paliktą gimtinę. Liudijama, kad iš Mažeikių rajono buvo ištremta apie 800-ai žmonių, Skuodo – apie 1150, Plungės – 1500, Telšių – apie 1900. Tai tik dalis Žemaitijos, o iš viso regiono? O iš visos Lietuvos?
Bet mums tai tolima istorija, pateikiama filmuose ir atsiminimuose, o senesnių žmonių visa tai patirta. Ypatingas jausmas apima, kai turi galimybę apsilankyti ten, kur liko lietuvių kapai, kur įspausti atminties ženklai: jų statyti namai, mokyklos, gamyklos ir fabrikai.
Mūsų gimnazijos mokiniai su bendrijos „Lemtis“ nariais jau trejus metus per vasaros atostogas vyko į tremtinių gyventas vietas. Kasmet tarp grupės narių esame mes, gimnazistai ir  mokytojai,  keliaujantys  įprasminti atmintį tolimajame Sibire: tvarkyti kapus, statyti kryžius ir rinkti atsiminimus iš ten gyvenančių.

Pernai keliavome į Krasnojarsko krašte esančius kaimelius. Vykau ten kupina entuziazmo, kaip ir visa grupė. Tada ir teko įsitikinti, kad girdėti viena, o pamatyti ir pajausti visai kas kita. Nueita daugybė kilometrų, klampota pažliugusiais keliais, brautasi pro brūzgynus, kur kažin kada ar žengė žmogaus koja. Suprantama, mes žinojome, kur ir kokiu tikslu vykstame, nes kelionės vadovas Gintautas Alekna dar prieš ekspediciją skaitė keletą paskaitų, rodė filmuotą medžiagą. Vis dėlto realybė buvo kitokia  nei matyta ekrane.

Aš ir  kiti grupės dalyviai  jautėme žygio prasmę, darbo reikalingumą. Per 14 dienų aplankėme 21-ienas tremtinių kapines, trejas aptvėrėme nauja tvora, pastatėme penkis maumedžio kryžius – tegul jie liudija, kad mes nepamiršome tų, kuriems taip ir buvo nelemta grįžti į savo tėviškę. Mūsų tyliai sukalbėta malda ne vienai sielai gal bus palengvinimas, kad juos atsimena ir jaunoji karta.  

Atsidūrus toli nuo namų buvo man svarbu būti reikalinga ir svarbia. Esu įsitikinusi, kad patriotizmą reikia ugdyti nuo mažų dienų, pasitelkiant tokių kaip aš patirtį. Daugelį dalykų   supratau jau tada, kai klausiausi vadovo paskaitų, seminarų. Gintautas Alekna daugiau nei 50 kartų vyko į tremtinių vietas – jis ekspedicijos gyvas kelrodis ir enciklopedija. Su Gintautu mums buvo ramu, saugu, o jo žinios ir teikiama informacija motyvuoja ir žadina smalsumą. Visose trijose ekspedicijose  mus globojo „Lemties“ bendrijos narė Gražina Žukauskienė, turinti virš    20 -ies ekspedicijų patirtį. Praėjus beveik metams, mintyse vartau ekspedicijos dienoraščio puslapius ir išgyventus vaizdinius – ir šiandien jausmai nuolat gyvi. Niekada nepamiršiu matytų vaizdų, kaip antai, Orešnojės kaime ant kalno boluojantis baltas kryžius su mano paliktu tautiniu simboliu, tai yra, juostele arba sunykusiame Priiskovaja  kaime likusios nedidelės kapinaitės su 30 – čia lietuviškų kapų ir mūsų pastatytu mediniu kryžiumi, saugančiu čia palaidotų ramybę…  Ir dar daug kitų matytų vaizdų.

Kapinių vaizdus keičia sutiktų žmonių veidai, jų istorijos, likimai. Ne vienas sutiktas lietuvis mus pavežė sunkiai pravažiuojamais taigos keliais, taip suteikdamas stiprybės keliaujant Sibiro platybėse.

Didelį įspūdį man padarė susitikimas su tremtinių vaikais, kurie jau sunkiai surezga lietuvišką sakinį.  Lankantis Narvoje, aplankėme tremtinės Danutės Danilaitės šeimą, kuri buvo ištremta, kai jai buvo vos keli metukai, bet ji dar šiek tiek kalba lietuviškai. Labai smagu sutikti tokių žmonių, kuriems mes buvome  savi. Ji mus globojo kaip močiutė vaikaičius, pasakojo apie tremties vietas. Mane labai sujaudino vieno sutikto ten gimusio tremtinio mintis: gimė čia, Sibire, bet širdyje yra tėvų žemė – Lietuva. Tada ir pagalvojau, o kai kada mes, joje gyvenantys, neįvertiname to, ką turime – savo kalbos, papročių, tėvynės. Visa tai, ką patyriau, pakeitė mano požiūrį į gyvenimą bei vertybes. Grįžusi iš ekspedicijos, savo draugams pasakojau apie nuveiktus darbus, kelionės įspūdžius, išgyvenimus. Visi ir žavėjosi ir stebėjosi, ne vienas prasitarė, jog norėtų visa tai pamatyti ir patirti.

Manau, kad tai, ką patyriau, išgyvenau, yra gyvoji istorija, kuri turi didžiulę  prasmę. Didžiausius dėkingumo žodžius ir pagarbą šiandien tariu jums, tremtiniai, esantys ir jau išėję anapilin, grįžę iš tolimos tremties ar gūdžioje taigoje atgulę amžino poilsio už Laimę, dovanotą šiandienos kartoms.  
Lietuvos jaunime, nepraraskite tikėjimo ir nuolat perkainuokite  savo vertybes, kad kiekviena diena mums yra kaip dovana gėrio, taikos ir ramybės, gauta mainais už tūkstančių žmonių neišsipildžiusią svajonę.  
Baigdama norėčiau pasakyti, kad ir mažame miestelyje gyvenantis ir besimokantis jaunimas randa prasmingos veiklos ir giliai myli savo Tėvynę ir ja didžiuojasi.

Comments are closed.