Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos auklėtiniai Ingrida Jazbutytė, Vytautas Kekys, Martynas Klemenis, mokytojas Stasys Dambrauskas, Lemties bendrijos narė Gražina Žukauskienė bei portalo delfi reporteris Edgaras Savickas vėlų antradienio vakarą grįžo iš ekspedicijos po tremties vietas Irkutsko krašte. Gintautas Alekna, globojęs ir padėjęs ekspedicijos dalyviams organizuoti darbus, kartu negrįžo, jis išvyko į tremtinių kapų paiešką.

Ekspedicijos dalyvius oro uoste sutiko pati švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrienėnė, signataras Algirdas Endriukaitis ir kiti draugai bei artimieji. Daug šiltų žodžių dalyviai išgirdo iš ministrės, ji buvo sužavėta moksleivių pilietiniu sąmoningumu, patriotizmu, kaip ministrė teigė: „Sutvarkę protėvių kapavietes, jūs palikote atminimą ateinančioms kartoms, parodėte, kad skaudi šalies istorija gyva mūsų atmintyse. Žiūriu į jus ir mano širdis tiesiog džiaugiasi. Turint tokią sąmoningą jaunuomenę, mūsų šaliai nebaisūs jokie iššūkiai“. Ar gali būti geresnis projekto dalyviams įvertinimas nei šis ministrės pastebėjimas? A. Pirtėnienė kiekvienam ekspedicijos dalyviui įteikę po saldžią dovanėlę, kad atgautų energiją.

Darbščiam ir veržliam jaunimui išlikti savo šalies patriotais, išsaugantiems tautos istorinį atminimą, linkėjo ir signataras Algirdas Eidukaitis. Jis taip pat jaunimą apdovanojo knygomis bei medžiaga su istorinėmis įžvalgomis apie šiandienos šalies gyvenimą.

Netrūko tą vakarą gerų emocijų, įspūdžių, niekas neskubėjo skirstytis, nors dieną jau seniai buvo priglaudusi naktis. Gimnazistai nesiliovė pasakoti savo įspūdžių, ekspedicijos vadovė Gražina Žukauskienė gyrė jaunuolius už jų darbštumą, savarankiškumą, brandumą ir niekam nė motais, kad laukė dar tolimas kelias į Mažeikius…

Maža grupelė, bet rankos darbščios. Sutvarkytos kapinės, pastatyti kryžiai, uždegtos atminimo žvakės tik patvirtina, kad tautos gyvoji atmintis – svarbi.

Ekspedicijos dalyviai susitiko su ten gyvenančiais lietuviais, svečiavosi Irkutsko lietuvių bendruomenės namuose, nuvežė Irkutsko bendruomenei Lietuvos vėliavą, padovanojo suvenyrų, knygų apie Lietuvą, Mažeikių kraštą. Ekspedicijos vadovė pastebėjo, kad tenykščių lietuvaičių didžiausiais noras buvo prisiminti savo gimtą kalbą ir ją geriau išmokti.

Mažeikius pasiekėme gilią naktį – apie pusę trijų, bet čia laukė puikiai nusiteikę dalyvių artimieji, nupynę ąžuolų vainikus, priskynę kvepiančių pievų gėlių, taip jie pagerbė ekspedicijos dalyvius. Tik liūdna, kad kiti mažeikiečiai liko abejingi šiai gražiai ir svarbiai jaunimo misijai.

Šių jaunų žmonių nuveikti darbai byloja apie apie tai, kaip jie vertina savo tautos atminimą, istorinę praeitį. Jei politikai nuogąstauja, kad šiandienos moksleiviai nežino savo tautos istorijos, tremčių istorijos – židikiškiams tai neaktualu. Jie mokosi tautos istorijos ne tik iš vadovėlių, filmų, bet ir iš gyvenimo, jie mokosi istoriją gyvai.

Kelias, kuris formavo jaunuomenės sąmonę buvo nuoseklus, sistemingas ir nevienadienis. Jau anksčiau jaunieji mokyklos šauliukai tvarkydavo Lietuvos partizanų kapavietes, atstatinėdavo senus kryžius. Taip pat dalyvauja susitikimuose su „Lemties“ bendrijos nariais, savanoriauja bendraudami su Žemaičių Kalvarijos senelių namų gyventojais, o tai – kelias, kuris formuoja istorinę sąmonę grįstą istorine atmintimi.

Esu tvirtai įsitikinusi, kad šie jaunuoliai turės tvirtą pasaulėžiūrą ir suvokimą apie vertybes, kurios būtinos pilietiškai, brandžiai asmenybei, gebančiai orientuotis nuolat modernėjančiame pasaulyje.

Už parodytą dėmesį dėkingi esame Mažeikių vandenys direktoriui P. Trakiniui ir Mažeikių r. savivaldybės administracijos direktoriui B. Kryžiui.

Pavaduotoja ugdymui Laima BARTKUVIENĖ