Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka, – nesvarbu,
kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekada negali žinoti,
iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti,
neišmanai, kaip su ja kovoti.
Vincas Mykolaitis-Putinas
Tikriausiai, griežtų taisyklių, koks turėtų būti nekrologas – nėra ir negali būti. Ne faktai šiandien mums svarbiausi, ne pasiekimai ir laimėjimai, o ilgesiu bei netekties skausmu pripildytas jausmas. Vakar didelis liūdesys aplankė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos bendruomenę. Netekome biologijos mokytojos Daivos Želvienės – savo Daivutės.
Išėjo ji netikėtai. Išėjo Ten, iš kur nebegrįžtama. Paliko žaizdą – gilią ir skausmingą. Atmintyje mums gyvi jos pamokymai, ausyse dar skamba švelnus, tylus balsas, užsimerkę regime šiltą šypseną. Stabtelime ir koridoriuose ieškome Jos veido, akių, žvilgsnio. Suklūstame, tikėdamiesi išgirsti balsą, ataidintį iš mokyklos priestato…
Mes, kolegos, prisiminsime Daivą kaip iniciatyvią, paslaugią, nevengiančią naujovių, mokančią parodyti tiesiausią kelią į pažinimo svarbą. Daiva viena pirmųjų ne tik gimnazijoje, bet ir rajone į ugdymo procesą integravo išmaniąsias technologijas. Ji aktyviai dalyvavo projektinėse veiklose, konkursuose, organizavo gerumo akcijas. Prisiminimuose ji visada išliks kartu. Bet kaip suvokti tai, kad Jos netekome? Liūdesys nulenkė mūsų visų galvas prieš Mokytoją Daivą, bet nepajėgs ištrinti jos iš atminties.
Daiva gimė 1965 m. birželio 14 d. Biržuose, ten mokėsi 2-oje vidurinėje mokykloje. 1988 m. baigė studijas Lietuvos veterinarijos akademijoje. 2007 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo biologijos bakalauro laipsnį ir mokytojo kvalifikaciją. Nuo 1998 m. Daiva pradėjo dirbti tuometinėje Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinėje mokykloje vyresniąja buhaltere, o nuo 2002 m. – biologijos mokytoja.
Liūdime drauge su vyru Sigitu, sūnumi Gintaru, dukra Ieva ir anūkėliais.
Daivos kolegos