Simboliška, kad šią kovo 8-ąją dominavo taip rašytojos Marijos Pečkauskaitės mėgstamų rožių balta spalva – baltas akinantis sniegas, balta pūga tarsi paslėpė tamsą ir blogį ir leido karaliauti tyrumui, gėriui. Tad pagerbę rašytojos atminimą koplyčioje, visi rinkosi Židikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Šv.Mišių, kurias aukodamas Mažeikių dekanas Donatas Stulpinas gražiai palygino pavasarį augalų kraunamus pumpurus, kurių ne kiekvienas išsiskleidžia, su žmonėmis, kurių vieni  neša šviesą, o kiti šviesą slepia kaip tie neišsiskleidžiantys pumpurai . Bet šių metų Marijos Pečkauskaitės premijos laureatė Danutė Komovienė nušviečia kitų gyvenimus, sušildo šalia esančių sielas.

Po Šv.Mišių Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje direktorė Rima Širvinskienė pasiūlė ,,Baltų rožių valandą” pradėti buvusios mokinės – žinomos Žemaitės dramos teatro režisierės L.Pocevičienės studijos SAVI aktorių atliekamom scenom iš spektaklio ,,Berniukas, kuris nenorėjo užaugti”. Remdamasi A.de Sent Egziuperi kūriniu ,,Mažasis princas” režisierė jaunimui kalba apie svarbiausias gyvenimo vertybes: meilę, artimo meilę, draugystę, papročius. O juk šios vertybės buvo svarbios ir Marijos Pečkauskaitės gyvenime, ne mažiau prasmingos jos ir šiandien. Gimnazijos direktorė R.Širvinskienė tradiciškai kvietė  šias vertybes puoselėjančias mergaites, dėkojo joms ir paskelbė mergaitę, siekiančią Marijos Pečkauskaitės idealo. Šiemet ja tapo II g.kl. mokinė Kotryna Drabavičiūtė, kuri už šią nominaciją dėkojo tėveliams, direktorei, pavaduotojai, mokytojams, draugams, buvusiems šalia, bei prisipažino jaučianti atsakomybę ir suprantanti, kad šis garbingas vardas įpareigoja daryti gerus darbus.

Šventėje dalyvaujantis administracijos direktoriaus pavaduotojas L.Memys įvardijo 26-ąją Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos premijos laureatę – pedagogę, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos ,,Carito” reikalų vedėją Danutę Komovienę ir įteikė jai premiją už rašytojos atminimo puoselėjimą, už Marijos Pečkauskaitės pradėtų darbų, labdaringos, altruistinės veiklos tęsimą.

Po šios jaukios šventės kiekvienas išsinešė šviesių minčių, gerumo pumpurą, kurį, tikėkimės, pažadins ne tik pavasario saulutė, šiluma, bet ir šviesa sieloje.