Kas pasakė, kad dvyliktoje klasėje tik sėdima prie knygų ir sprendžiami egzaminų testai? Mūsų IV g. klasė įrodė, kad mokslo metai gali prasidėti visai kitaip. Kol kiti penktadienį skaičiavo minutes iki skambučio, mes, po dviejų matematikos pamokų, sėdome į mokyklinį autobusiuką ir leidomės į nuotykius.

Pirmoji stotelė – Žagarė. Apie šią vietą buvome girdėję, tačiau tikrai nesitikėjome, kad ji tokia įspūdinga. Restauruotuose, klasicistinio stiliaus dvaro rūmuose mus pasitiko įspūdinga medžioklės trofėjų kolekcija. Čia galima pamatyti elnių ir briedžių ragų, meškutę, kalbančią solisto V. Daunoro balsu, strutį, o antrame aukšte – bizoną ir dramblį. Didžioji dalis šių eksponatai – docento, medicinos mokslų daktaro ir medžioklės trofėjų eksperto Viktoro Zažeckio dovanota kolekcija. Tvyro tokia aura, kad, atrodo, eksponatai tuoj atgis. Kaip juokavo gidė, tai tarsi filmas „Naktis muziejuje“.

Tada patraukėme prie Žagarės atodangos, buvusio dolomito karjero, dabar tapusio saugomu geologiniu objektu. Šis įspūdingas gamtos kūrinys priminė, kad Žemės istorija yra kur kas senesnė už bet kokius pastatus.

Per miestelį teka srauni Švėtės upė, tad prie upės užtvankos padarėme bendrą nuotrauką ir patraukėme link nedidelės Senosios Žagarės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, vietinių vadinamos Barboros bažnytėle. Jos kriptoje tebėra medinis karstas su baltomis įkapėmis, traukiantis piligrimus. XVII a. jauna mirusi dvaro ponaitė Barbora Umiastauskaitė buvo vargšų užtarėja. Po jos mirties užfiksuota daugybė stebuklingų išgijimų, apie kuriuos liudijo žmonės, meldęsi prie jos kūno. Tyla kriptoje privertė susimąstyti apie jos gyvenimą ir beatifikacijos bylos eigą.

Toliau judėjome į Latviją, į Jelgavą, buvusią Kuršo hercogystės sostinę. Apie Jelgavos rūmus buvome skaitę interneto platybėse, bet pamatyti juos gyvai – visai kas kita! Jie tiesiog nerealūs. Gidas vedžiojo po vidų, pasakojo apie pastato istoriją, čia gyvenusius hercogus ir jų gyvenimą. Be to, sužinojome, kad dabar čia įsikūręs Latvijos žemės ūkio universitetas, kuriame studijuoja jaunimas iš viso pasaulio. Įdomiausia vieta – tai požemiuose esanti Kuršo hercogų kripta, kur ilsisi beveik visa Bironų giminė. Rūmai apsupti didžiulės žalios erdvės – puiki vieta pasvajoti apie ateitį.

Pabaigai pasilikome „Anru Motors“ muziejų. Galvojome, kas ten bus, o pasirodo – tai tikras sovietinių mašinų rojus! Muziejaus savininkas Ruslanas Grigorovičius yra tikras senų automobilių fanas ir mechanikos genijus. Jo entuziazmas ir gebėjimas prikelti senus daiktus naujam gyvenimui yra stebinantis. Kiekvienai mašinai, kiekvienam daiktui jis turėjo po pasakojimą, ir tai nebuvo sausos istorijos, o gyvi, smagūs nutikimai ir net rekordai. Žavėjomės, kaip paprasti daiktai, pavyzdžiui, senas telefonas, kavos malūnėlis ar automobilis, gali atskleisti visą epochą.

Grįžome namo vėlai, bet kupini įspūdžių. Jaučiamės, kad praleidome dieną, kuri buvo tūkstantį kartų naudingesnė, galimai J, nei sėdėjimas su vadovėliu. Dėkojame gimnazijos vadovams už galimybę, o vairuotojui Gerimantui – už saugų parvežimą. Ši kelionė įrodė, kad mokytis galima ne tik klasėje, bet ir keliaujant, atrandant ir dalijantis įspūdžiais.

O dabar… grįžtame prie namų darbų. Arba ne?

Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos abiturientai