Balandžio 2-ąją, danų pasakininko Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną, Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos bibliotekoje buvo paminėta Tarptautinė vaikiškos knygos diena. Tarptautinė vaikų knygos diena pradėta švęsti 1967 metais, jos idėją iškėlė Tarptautinė vaikų knygos taryba. Kiekvienais metais kuri nors šalis yra tos šventės rėmėja. Tos šalies rašytojas rašo kreipimąsi, atvirą laišką pasaulio visuomenei, o dailininkas kuria plakatą. Pirmos ir ketvirtos klasės klasės mokiniai sužinojo, kad šiais metais šventę remia Airija, laišką rašo airių rašytoja, vertėja ir leidėja Siobhán Parkinson, o plakatą – paveikslėlių knygų kūrėja Niamh Sharkey. Mokiniai susipažino su rašytojos laišku, skaitė H.K.Andersono pasakas.

LAIŠKAS PASAULIO VAIKAMS
Siobhán Parkinson

,,Skaitytojai dažno rašytojo klausia, kaip jis rašo – iš kur jo kūriniai atsiranda. Iš mano vaizduotės, atsako rašytojas. Na taip… ko gero, linkteli galvom skaitytojai. Bet kur toji jūsų vaizduotė, iš ko ji susideda, ar kiekvienas ją turi?Na, sako rašytojas, ji, be abejo, yra mano galvoje ir susideda iš vaizdų, žodžių ir prisiminimų, iš kitų kūrinių ir žodžių atgarsių, iš daiktų ir melodijų nuotrupų, minčių, veidų, baisenybių, iš formų, žodžių, judesių, iš žodžių ir bangų, iš arabeskų ir peizažų, iš žodžių ir kvapų, jausmų, spalvų, iš rimų, iš trakštelėjimų ir švilpesių, iš skonių ir energijos pliūpsnių, iš mįslių, vėjelio dvelksmo ir iš žodžių. Ir visa tai sūkuriuoja, skamba ir mainosi, ir plūduriuoja, ir nusėda, ir įmintijama, ir galvą suka.

Be abejo, vaizduotę turime visi – kitaip juk negebėtume svajoti. Tačiau vaizduotė vaizduotei nelygu. Virėjo vaizduotėje turbūt daugiausia yra skonio, dailininko – spalvų ir formų. O rašytojo vaizduotėje vis dėlto daugiausia yra žodžių.

Skaitytojų ir klausytojų vaizduotė irgi grįsta žodžiais. Rašytojo vaizduotė kuria ir pina mintis, garsus, balsus, charakterius ir įvykius, taigi jo kūrinys susideda ne iš ko kito, o iš žodžių, batalionais žygiuojančių per knygos puslapius. Tada pasirodo skaitytojas, ir tie batalionai atgyja. Žodžiai tebėra knygos puslapiuose ir vis dar primena batalionus, bet tuo pat metu jie jau siautėja skaitytojo vaizduotėje, ir dabar jau skaitytojas pina žodžius tarpusavy, o kūrinys rutuliojasi jo galvoje, kaip ką tik rutuliojosi rašytojo galvoje.

Štai kodėl skaitytojas kūriniui toks pat svarbus kaip ir rašytojas. Paprastai kūrinys turi tik vieną autorių, t. y. rašytoją, o skaitytojų – šimtus arba tūkstančius, gal net milijonus. Jie skaito kalba, kuria kūrinys parašytas, arba galbūt kitomis kalbomis, į kurias jis išverčiamas. Kūrinys be rašytojo neatsiranda, o be tūkstančių skaitytojų iš viso pasaulio jis neišgyventų visų savo gyvenimų, kuriuos išgyvena.

Visus to paties kūrinio skaitytojus sieja kažkas bendra. Kiekvienas jų atskirai, o tam tikra prasme ir visi kartu jie iš naujo sukuria rašytojo vaizduotės jau pagimdytą istoriją. Šis veiksmas tuo pat metu yra asmeniškas ir viešas, individualus ir kolektyvinis, intymus ir visuotinis.

Galbūt tai geriausias iš visų žmonijos veiksmų.

Nesiliaukime skaitę!“

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Urba